Kodėl žmonės kalbasi patys su savimi: psichologai paaiškino, ką rodo šis įprotis
Kalbėjimasis su savimi – gana dažnas reiškinys. Vieni garsiai primena sau svarbius darbus, kiti taip bando priimti sprendimą arba nusiraminti sudėtingoje situacijoje.
Kaip aiškina psichologas Robertas Kraftas, minčių išsakymas garsiai gali atlikti kelias naudingas funkcijas. Tačiau svarbu ne tik pats kalbėjimosi su savimi faktas, bet ir jo turinys.
Kodėl žmonės kalbasi patys su savimi
Psichologai tokį elgesį vadina self-talk – vidine arba išorine kalba, nukreipta į patį save.
Pavyzdžiui, žmogus gali garsiai pasakyti: „Gerai, pirmiausia turiu užbaigti šį darbą, o tada pereiti prie kito.“ Arba paklausti savęs: „Kur padėjau raktus?“ Tokios frazės padeda susisteminti mintis ir sutelkti dėmesį į konkrečią užduotį.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad minčių išsakymas garsiai kartais palengvina tam tikrų veiksmų atlikimą. Tai ypač aktualu situacijose, kai reikia ką nors įsiminti, rasti arba nuosekliai atlikti kelias užduotis.
Kaip kalbėjimasis su savimi gali padėti
- Kai žmogus garsiai suformuluoja užduotį, jam gali būti lengviau išlaikyti dėmesį į tai, ką reikia padaryti. Pavyzdžiui, daikto pavadinimo ištarimas kartais padeda greičiau jį rasti tarp kitų daiktų.
- Išsakydamas skirtingus variantus, žmogus gali geriau suprasti savo argumentus ir nuspręsti, kuris iš jų atrodo įtikinamesnis.
- Palaikančios frazės, tokios kaip „Aš susitvarkysiu“ arba „Pirmiausia reikia nusiraminti“, gali tapti emocinės savipagalbos priemone.
- Kai žmogus garsiai įvardija veiksmų seką, jam kartais lengviau laikytis plano ir nesiblaškyti.
Tačiau tai nereiškia, kad kalbėjimasis su savimi visiems yra vienodai naudingas arba visada pagerina rezultatus. Jo poveikis priklauso nuo situacijos ir nuo to, kaip žmogus kreipiasi į save.
Kodėl svarbu, kaip kalbamės su savimi
Įdomų dėsningumą atskleidė tyrėjai, nagrinėję vidinio dialogo poveikį emocinei būsenai.
Tyrime, paskelbtame žurnale „Journal of Personality and Social Psychology“, mokslininkai nustatė, kad kreipimasis į save vardu arba trečiuoju asmeniu gali padėti psichologiškai atsiriboti nuo stresinės situacijos. Pavyzdžiui, užuot galvojęs „Kodėl aš taip jaudinuosi?“, žmogus gali savęs paklausti: „Kodėl Elena jaudinasi?“
Toks būdas leidžia pažvelgti į savo išgyvenimus tarsi iš šalies. Tyrime nagrinėtomis aplinkybėmis tai padėjo dalyviams geriau reguliuoti emocijas.
Kita vertus, nuolatinė savikritika gali turėti priešingą poveikį. Jei žmogus nuolat kartoja sau, kad nieko nesugeba arba būtinai patirs nesėkmę, tokios mintys gali sustiprinti neigiamus išgyvenimus.
Todėl psichologai pataria atkreipti dėmesį ne tik į tai, ar kalbatės su savimi, bet ir į tai, kokius žodžius vartojate.
Kada kalbėjimasis su savimi gali būti įspėjamasis ženklas
Svarbu atskirti įprastą kalbėjimąsi su savimi nuo simptomų, kuriems gali prireikti gydytojo dėmesio.
Jei žmogus sąmoningai garsiai išsako savo mintis, pavyzdžiui, planuoja darbus, ieško pamesto daikto arba drąsina save, tai yra normalus elgesys. Jis supranta, kad kalbasi pats su savimi, ir gali bet kada liautis.
Visai kita situacija – kai žmogus girdi balsus, kurių iš tikrųjų niekas neištaria, ir suvokia juos kaip svetimus, o ne kaip savo mintis. Balsai gali į jį kreiptis, komentuoti jo veiksmus, grasinti arba liepti ką nors daryti. Tokie pojūčiai vadinami klausos haliucinacijomis. Jos gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, įskaitant psichikos ar neurologines ligas, stiprų miego trūkumą arba tam tikrų medžiagų poveikį.
Pagrindinis skirtumas tas, kad įprasto pokalbio su savimi metu žmogus pats formuluoja ir ištaria savo mintis, o klausos haliucinacijų atveju gali girdėti balsą, kurio nesuvokia kaip savo kalbos. Jei atsiranda tokių simptomų, ypač jei jie gąsdina arba trukdo kasdieniam gyvenimui, reikėtų kreiptis į gydytoją. Jei balsai liepia pakenkti sau ar kitiems, būtina skubi pagalba.
