Kuo maitino kareivius Sovietų armijoje: populiariausi patiekalai, kurie vis dar sapnuojasi buvusiems kariams
Maitinimas Sovietų armijoje retai kada buvo gastronominių pagyrų objektas. Jo pagrindinis tikslas buvo ne pamaloninti gomurį, o pamaitinti kareivius sunkiai fizinei tarnybai. Kariška virtuvė rėmėsi principu „pigu ir sotu“, todėl atsirado daugybė patiekalų, tapusių tikrais kareivinių buities simboliais 1970–1980-aisiais metais.
Prisiminimai apie kareivių pietus, vis dar sklandantys tarp buvusių karių, dažnai svyruoja tarp šypsenos ir pasišlykštėjimo. Labiausiai tikėtina, kad šie kuklūs patiekalai buvo skirti ugdyti kantrybę ir ištvermę.
Oficialus Sovietų kareivių racionas
Sovietų kareivio racionas buvo griežtai reglamentuotas. Jis turėjo atitikti „aukštus“ kaloringumo reikalavimus (apie 3600 kcal per parą taikos metu) ir buvo grindžiamas „Norma Nr. 1“ – pagrindiniu dienos maitinimo standartu.
Nors šie patiekalai kareivinėse egzistavo jau nuo 1970-ųjų, tiksli jų sudėtis buvo patvirtinta tik vėliau, įskaitant ir SSRS Gynybos ministerijos įsakymą 1990 metais. Ši norma numatė karštą triskartinį maitinimą ir apėmė:
- Duona – ruginė-kviečių (350 g) ir kvietinė (400 g)
- Kruopos – įvairios (grikiai, ryžiai, soros, perlinių kruopų) – 120 g
- Mėsa – 150 g (galima buvo keisti į 112 g mėsos konservų)
- Žuvis – 100 g (arba 60 g žuvies konservų)
- Riebalai – sviestas (30 g), gyvuliniai riebalai/margarinas, aliejus
- Daržovės – bulvės (600 g), kopūstai (130 g), morkos, burokai, svogūnai
- Kita – cukrus (70 g), arbata, prieskoniai, vitaminai („Geksavit“)
Kuo maitino kareivius: kareivinių virtuvės simboliai
Maisto kokybė armijoje dažnai palikdavo daug vietos fantazijai. Daugelis patiekalų virto legendomis – ne visada maloniomis.
„Sička“ – pagrindinė košė
Tai buvo pagrindinė košė iš smulkintų kruopų. Dėl skubos ir technologinių pažeidimų ji galėjo būti arba per skysta (kaip kisielius), arba tokia tiršta ir lipni, kad, anot karių, „šaukštas stovėdavo vertikaliai“. Nors ši firminė košė suteikdavo daug energijos, skoniu ji retai džiugindavo.
„Balanda“ – vandeninga kariška sriuba
Taip vadintas pilkas, skystas ir menkai skanus sriubos pakaitalas, dažnai verdamas iš atsitiktinių daržovių likučių: kopūstų lapų, šaknų, makaronų. Mėsos pasitaikydavo retai, o sultinys dažniausiai buvo beskonis. Balanda – tai minimalistinio, utilitarinio požiūrio į pirmuosius patiekalus simbolis.
„Bulvės–mėlynukės“
Taip buvo vadinamos iš džiovintų bulvių ruoštos bulvės. Jos įgydavo nemalonų pilkšvą atspalvį ir virsdavo lipnia, beskone mase. Nors patiekalas buvo sotus ir pigus, jis sunkiai virškinamas ir nebuvo mėgstamas.
„Baltojo lokio mėsa“
Taip kareiviai juokaudami vadino mėsos gabalus, kurie patekdavo į jų lėkštes. Dažnai tai buvo virta lašinė su oda ir šeriais (jei tai buvo kiauliena). Kaloringa – taip. Skani – abejotina. Ši riebi ir specifinė mėsa kėlė daug ginčų dėl skonio.
Perlinės kruopos
Dar vienas neišvengiamas armijos virtuvės simbolis. Perlinės kruopos reikalauja mirkymo ir lėto virimo, bet kareivinėse tam nebuvo nei laiko, nei noro. Todėl ji dažnai virsdavo kietais „akmenukais“ arba klampia, neapetitiška mase. Daug kareivių po tarnybos negalėdavo net žiūrėti į perlines kruopas.
Bėgusas (troškinti kopūstai)
Tradicinis, paprastas patiekalas, kuris kartais būdavo vykęs, bet dažniau turėjo aitrų, nemalonų kvapą, ir buvo valgomas tik iš reikalo, ne iš malonumo.
Lauko maistas: „Sausasis davinys“ (Norma Nr. 9)
Kai kareiviai negalėjo valgyti valgyklose (mokymų metu, žygiuose), jiems buvo skiriamas sausasis davinys, kuris turėjo atskirą normą – „Norma Nr. 9“.
Šis davinys buvo sudarytas iš ilgai išsilaikančių produktų:
- galetės/sausainiai,
- mėsos konservai (troškinys),
- mėsos ir augalinių produktų konservai (košė su mėsa),
- cukrus, arbata.
Šie daviniai užtikrino reikiamą kalorijų kiekį, bet tikrai nebuvo nei švieži, nei gardūs.
Tikra patirtis – ne pagal receptus
Šviežių daržovių, žalumynų ar įdomesnių prieskonių kareivių valgyklose beveik nebuvo. Anot veteranų, kareivių racionas buvo tikra „gyvenimo mokykla“. Siuntiniai iš namų, reti „gastronominiai šventadieniai“ ir gebėjimas pasijuokti iš dubens balandos tapo neatskiriama tarnybos patirties dalimi.
